Kūnas – tai savęs pažinimo įrankis

Mes visi gavome kūnus, kuriuos priimame, kaip savaime suprantamą dalyką. Rūpintis kūnu pradedame tik tada, kai kažkur kažką skauda, bet retai, kada jį puoselėjame „tiesiog“.

Mes dažnai atkreipiame dėmesį į kūną, tik kai šis mums skleidžia akivaizdžius signalus: dieglys, veržiantis, maudžiantis skausmas, niežulys, deginimas... Ir mes tik tada pradedame spręsti susidariusią problemą.

Kaip dažnai susimąstome, kodėl užsimirštame elgtis taip, kad „X“ ir „ Y“ nenutiktų?

Ar esi pastebėjęs (-usi), kaip dažnai sakai priekaištus savo išvaizdai? Kiek daug nemeilės dovanoji ir nukreipi ten, kur gyveni – savo kūne – savo namuose?

Mums kūnas duotas tam, kad galėtume savo mintis realizuoti į materiją, t.y. išreikšti mintį/idėją į fizinę, apčiuopiamą formą ir tai išjausti dar stipriau. Pavyzdžiui išsiilgstame žmogaus ir mums vien nuo minties viduje palieka šilta ir gera, bet, kai savo išsiilgimą perkeliame į veiksmą: tą žmogų apkabiname, pabučiuojame, mes jaučiamės 100 kartų geriau, nei tik turejome tą vaizdinį savo mintyse.

Vienoje skaitytoje knygoje (Sue Morter „Energijos kodai“) radau dar gražesnį paaiškinimą apie kūną: „pats svarbiausias žmogaus gyvenimo tikslas, tai savo ego paversti dvasingesne sąmone. Kai siela susitinka su sąmone, prabunda tikrasis žmogiškumas, ir mes patiriame ramybę. Mes esame čia tam, kad atrastume dvasingą energinę savo esmę ir gyventume fiziniu pavidalu pagal šią tikrąją prigimtį. Mes esame čia tam, kad savo žmogiškume pažadintume dieviškumą, kad patirtume Rojų gyvendami Žemėje.“

Kūnas – tai mūsų įrankis įsivaizduojamus dalykus paversti apčiuopiama tikrove – materija. Bet šis įrankis pamiršta būti prižiūrėtas. Elementariai jis dažniausiai neturi asmeninio laiko kokybiškam poilsiui ir atsistatymui.

Pateiksiu buitinį pavyzdį apie įrankius: pradžioje naujai įsigytas peilis aštrus, gerai pjauna, tačiau naudojamas kasdienoje, jis atšimpa ir dyla. Negalandant peilis elementariai deformuojasi ir savo f-ją atlieka ne taip efektyviai. Visiška analogija ir su mūsų sąnariais, kurie atsakingi už sklandų judėjimą – jie dyla. Ir ne, tai nevyksta vien dėl natūralaus kūno senėjimo, tai vyksta, nes mes savo neapgalvotu elgesiu patys savo sąnarius traumuojame: be kruopštaus pasiruošimo ir apšilimo, neteisingai kilnojame (pervertintus) svorius, nes kažkas pasakė: „kad norint užsiauginti raumenų masę reikia kilnoti didelius svorius.“ Dažnas net neteisingai su savo kūno svoriu atlieka pratimus, o ką jau bekalbėti apie paimtą papildomą.

Ir viskas kyla iš vidinio „reikia“, nes stora (-as), nes drebla (-as), nes nestangri (-us), nes negraži (-us)... Todėl staigiai ir kardinaliai griebiamasi kraštutinumų. Ši traumacija įvyksta dėl elementaraus nesąmoningumo ir neįsiklausimo: ar kūnas pasiruošęs, ar kūnas gali, ar kūnas nori.

Daug, kas sako, kad treniruotė suteikia laimės ir džiaugsmo, nes išsiskiria dopaminas, laimės hormonas endorfinas. Bet pasakyk man atvirai, kiek nuoširdžios laimės suteikia depresyvioje, destruktyvioje nuotaikoje sunki jėgos treniruotė, po kurios skauda ne tik sielą, bet ir kūną – ir ne, tai skausmas ne apie išsiskyrusias pieno rūgštis į raumenis, tai apie nugaros arba kelių sąnarių skausmą – t.y. apie įgytą traumą.

Aš nesakau, kad tai, kas sakoma yra netiesa, aš sakau, kad tam turi būti pasiruošta. Sąmoningai.

Girdėjai posakį: „sveikame kūne sveika siela“?

Ar žinai, kur pastaroji gyvena? Širdyje? Ne. Krūtinėje? Ne. Žarnyne? Irgi ne. Siela gyvena galvoje – prote.

Siela atėjo į šį gyvenimą susirinkti sau patirtį ir visa patirtis kaupiama atmintyje. Todėl įvairios trancendentinės praktikos, tokios kaip hipnoterapija, kuri atskleidžia reinkarnacijas ir jų metu patirtas patirtis, kurios yra atsineštos iš praeitų gyvenimų, bazuojasi mūsų galvoje. Iš čia pat kyla ir tas pats Déjà vu jausmas.

Tad jeigu tavo galvoje emocinis, intelektinis perdegimas, nuovargis, sielos skausmas.. Tau pirmiausiai ne į sporto salę bėgti reikia, o į save.

Tokios praktikos, kaip meditacija – tai nebūtinai apie sedėjimą lotoso pozoje valandų valandas, meditacija – tai apie buvimą čia ir dabar.

Netgi toks lengvas pratimas, kaip sąmoningas kvėpavimas – tai išties viena iš sudėtingiausių praktikų, nes tavo protas bus visur, bet tik ne čia... Mintys, idėjos, nebaigti arba būsimi darbai bus tokie aktyvūs ir įkyrūs, kad ims irzulys, piktumas. Ir juokingiausia tai, kad tu negali einamuoju metu sukontroliuoti viso šito srauto savyje, bet neretu atveju (pa)kontroliuoji kitų žmonių gyveninus.

Prisimink, koks geras ir šviesus rytas būna po kokybiško nakties miego, kai be sapnų, be košmarų išsimiegojai ir atsikėlei tuščia galva, kiek daug turi entuziazmo tą dieną nuveikti. Net gyvenimas atrodo šviesesnis ir viskas todėl, kad tavo nervų sistema nurimo. Ji rami ir taiki, tad ir veiksmai seka paskui: tu šypsaisi be priežasties, esi lengva (-as) ir be priekaištų sau ir/ar aplinkiniams. Ir viskas, ko reikėjo, tai tik nuraminti, nutildyti savo mintis, neįdedant didelių fizinių pastangų.

Mūsų kūnas – tai lyg ekranas, kuris rodo viską, kas vyksta mūsų dvasioje ir mūsų psichikoje. Visi mūsų jausmai, išgyvenimai, baimės, galiausiai, pasireiškia per kūną.

Sąmonė – tai ledkalnio viršūnė, kurią mes galime matyti, tai yra tai, ką mes suprantame apie save, apie savo aplinką, ką galime suvokti apie tai, kas ir kaip vyksta.

Pagal kiekybinę išraišką tai yra apie 10% visos mūsų psichikos.

Savimonė – tai ta dalis, kur ledkalnis paniręs po vandeniu, bet dar galima įžiūrėti, o naudojant įvairias technikas, nesudėtinga čia esančią informaciją „ištraukti“ į paviršių.

Informacija esanti savimonėje dažnai pasireiškia per sapnus, per spontaninius „vualia“ patyrimus.

Pasąmonė – tai ledkalnio dalis, kuri nebematoma ir giliai panirusi pačiose giliausiose psichikos gelmėse.

Čia slypi mūsų prisiminimai atkeliavę iš vaikystės, kurie pradingo mūsų kasdieną naudojamoje sąmonėje. Čia pat slypi visos traumos, skausmai, kurias, apskritai kalbant, smegenys stengiasi ignoruoti ir maskuoti tai, kas skaudino, kad tame pačiame išgyvenime nebereiktų plaukioti.

Iš esmės čia saugoma visa informacija, kuri su mumis keliauja nuo pirmojo mūsų įkvėpimo. Būtent šios psichikos srities sukaupti patyrimai mumyse formuoja kompleksus, ribojančius įsitikinimus, būtent čia slepiasi visi Karlo Gustavo Jungo minimi šešėliai, arba kitaip tariant, tos mūsų asmenybės dalys, kurių mes  savyje nepriimame ir jas neigiame kaip išvis egzistuojančias.

Aš pasižadu plačiai nelįsti į psichoterapijos ir psichoanalizės aspektus šiame straipsnyje, bet kiek įmanoma paprasčiau ir abstrakčiau paaiškinsiu, kaip visa tai atsiliepia mūsų kūne, t.y. kaip kūnas pats mums parodo (per skausmus, odos susirgimus ir pan.), kur mums sau reikia padėti.

Kaip ir darbo praktikoje, taip ir čia, aš vesiu tave šiuo keliu, kad išmoktum užgirsti, ką kalba tavo oda apie tave.

Tu suprasi, jog hormonis bėrimas, tai ne tik skydliaukės ar kitos sekrecinės liaukos sutrikimas. Šioje savianalizės kelioneje tave kuruosiu paaiškindama, kodėl tavo kūnas pasirinko konkrečią sekrecijos sistemą ir ką kūnas nori tuom pasakyti apie tavo asmenybės dalį, kuri šaukiasi tavo dėmesio.

Tik radę priežastį, mes galime sutvarkyti ar išspręsti esamą, susidariusią pasekmę – odos problemą !

PSICHOSOMATIKA

Psichosomatika [gr. ψυχή 'siela, dvasia' + σῶμα 'kūnas'] – reiškiniai, kai psichologiniai poveikiai ir procesai tiesiogiai veikia organizmo fiziologinius procesus (ir gali sukelti patologinius pokyčius bei ligas).

Terminą „psichosomatinis“ 1818 metais sukūrė vokiečių gydytojas Johanas-Christianas Heinrotas. 1822 m. vokiečių psichiatras Karlas Jacobi įvedė „somatopsichinio“ sąvoką, reiškiančią priešingą ir kartu papildančią požiūrį į „psichosomatiką“.

Tačiau tik po šimtmečio šis terminas tapo visuotinai priimtas medicinos praktikoje, daugiausia dėl psichoanalitinių psichologų;

Psichosomatinė terapija kartais buvo vadinama „taikomąja psichoanalize medicinoje“, o Sigmundas Freudas kartu su Josephu Breueriu pasiūlė, kad nuslopintos emocijos ir psichinė trauma per gynybos mechanizmą, vadinamą „atsivertimu“, gali pasireikšti somatiniais simptomais.

Freudas nurodė, kad tam reikia vadinamojo „somatinio pasirengimo“ – fizinio veiksnio, kuris yra svarbus „pasirenkant organą“, kuriame liga pasireiškia (šaltinis).

Tad galima drąsiai teigti, jog visi kūno susirgimai turi psichologinį aspektą. Psichosomatika – tai emocijų atspindys mūsų kūne.

Bet kuri mūsų emocija parodo, jog psichikoje įvyko kažkoks „susidūrimas“, kuomet išorinio pasaulio įvykiai nepateisino mūsų asmeninių (vidinių) lūkesčių. Būtent šis faktų „susidūrimas“ iššaukia psichosomatines reakcijas/ ligas: pirmiausiai į dirgiklį sureaguoja mūsų psichika, o tada į dirgiklį reaguoja ir pats kūnas.

Pateiksiu psichikos ir kūno tarpusavio „susidūrimo“ mechanizmo, (pirmiausiai norėjau rašyti apie erkes, bet suprantu, kad ne visi mano sekėjai ir skaitytojai tokie pat miškų ir pievų mylėtojai kaip aš, kad galėtų pajausti kylančią emociją, tad pateiksiu „žmogiškesnį“) pavyzdį – uteles.

Vieniems žmonėms užtenka savo aplinkoje tik užgirsti pasakojamą realiai įvykusią istoriją, jog vaikas iš darželio/ mokyklos „pasigavo“ ir atsinešė namo uteles, ir žiūrėk, kaip klausantysis nevalingai pradeda kur ne kur viena ranka pasikasinėti sprandą, tada pakaušį, už ausų. Kitiems gi reikia savo akimis pamatyti, kaip kažkas mažo, smulkaus, judraus ropinėja po kažkieno šalia esančio galvos odą, kai nevalingai prasideda įnirtingas kasymąsis ir pasipurtymas. Iš šono toks asmuo savo tokiu elgesiu gasdina aplinkinius labiau, nei atsiradusi potenciali grėsmė „pasigauti“ uteles.

Kodėl tai įvyko? Sensoriai (akys) pamatė grėsmę, nervų sistema taip pat įvertino grėsmę, o psichika nesuvirškino visos šios staigios informacijos srauto: „čia utelės? Kaip šiais laikais dar egzistuoja utelės? Kodėl jis/ji turi uteles? ir panašūs minčių scenarijai, toliau įsijungė savisaugos mechanizmo mintys: kas bus, jeigu užsikrėsiu utelėmis? Ką apie mane pagalvos kiti? Aš būsiu utelėta (-as)!? “

Kai smegenys negali „išnešti“ tokio intensyvaus emocinio sprogimo, į pagalbą ateina kūnas, jis gelbėja situaciją – aktyvina fizinius judesius, kad bent kažkaip apsisaugotų, todėl pradedama kasytis, purtytis, atsitraukinėt ir pan.

Visa ši reakcijos grandinė įvyko per mirktelėjimo trukmės akimirką, bet pažaida psichikoje jau padaryta. Užteko tokio trumpo sujungimo, kad psichikoje susiformuotų trauma, kuri įjungė savisaugos jungiklius – veiksmus.

Štai taip veikia psichosomatika: mintis + jausmas (išgyvenimas, patirtas arba įsivaizduojamas) = kūno atsakas.

Už įvairias chemines reakcijas organizme atsakinga endokrininė sistema. Ji darbuojasi išvien su nervų sistema ir reguliuoja medžiagų apykaitos, metabolizmo, antinksčių išskiriamus hormonus ir hipofizės veiklą.

Endokrininė sistema mums nepavaldi, ją reguliuoja mūsų psichika. Taigi, galima teigti, jog nuo psichikos būklės tiesiogiai priklausys, kaip veiks šios sistemos ir ar (ne)pasireikš šių sistemų sutrikimai kūne, pvz. hormoniniu aknės bėrimu veido, nugaros... Odoje.

PSICHOSOMATIKA KOSMETOLOGIJOJE

Problemos su veido oda – tai savotiškas nebylus „nesiartink prie manęs, nelįsk prie manęs“ vidinis šauksmas, pasireiškiantis išvaizdoje, ypatingai tai matoma paauglių odoje, nes pastarieji dar neturi jokių kitų savisaugos išdirbtų mechanizmų, kurie juos saugotų. Tai yra lyg barjerinė siena, apsauganti savo asmenines ribas.

Turėjau vieną ryškų atvejį, kuomet į mane krepėsi mama su savo paaugliu sūnumi, kuri nuoširdžiai rūpinosi sūnaus ateitimi, įžvelgdama į genetiškai paveldėtą aknės riziką ir su tuom lydimus akne randus. Mama vertė sūnų norėti tvarkyti savo savo odą, o sūnus nuoširdžiai norėjo tvarkyti tik savo motociklą. Sūnus protestavo mamai, automatiškai aš ir buvau pastatyta kitoje barikadų pusėje, todėl į mane, mano sprendimus, mano patarimus jis reagavo per vidinį bloką. Kai aš perpratau, kur visų šių bėrimų pagrindinė priežastis, jam pasiūliau kitą opciją: „jeigu nenori, aš tavęs neversiu, man tu nieko neskolingas ir neprivalai dėl manęs kažko daryti. Jeigu tau to nereikia, man irgi, aš tave palaikau su tavo sprendimu, paieškosiu tau kitą sprendimą, kuris nereikalaus tau gaišinti savo brangaus laiko, kurį galėtum skirti motociklui, grįši tuomet, kai pats jausi, kad nori, kad tau padėčiau.“

Vaikinas, žinok, nušvito, jis apsidžiaugė, kad aš girdžiu jį, kad neverčiu daryti, ko jis nenori, kas jam nesvarbu. Už kelių savaičių jis man pats parašė (nors dažniausiai jį registruodavo mama procedūroms), susitarė laiką, atvyko ir sudeliojome jo odos priežiūros su gydytojo pagalba planą, kurio jis šiuo metu laikosi ir jo odos būklė gerėja.

Paaugliai dar negali ir nemoka nei sulaikyti, nei sukontroliuoti ar valdyti savo emocijų, kurios daužo juos iš vidaus, todėl visa tai pasireiškia odos bėrimais, spuogais ir kitais dariniais, kuriuos sprendžia kosmetologai, o sudėtingais atvejais, kosmetologo ir dermatologo komanda.

Tai vienok, paauglių spuogai – tai vidinis protestas, sabotažas, kai jie verčiami būti tais, kuom jie nenori būti, ir tokiu būdu jie bando atkreipti į save dėmesį, kad jie nėra tai, kuo juos mato kiti.

Dar kitas aspektas, kada pasireiškia aknė bėrimai (noriu pastebėti, kad variantų/kombinacijų gali būti begalės, visuomet, kiekvienu individualiu atveju būtinas holistinis žmogaus analizavimas, todėl dalinuosi dažniausiais sutinkamais, „klasikiniais atvejais“) – žmogui labai svarbi aplinkinių nuomonė ir dėl šios priežasties ji (-s) negali būti savimi, negali parodyti savo tikrąjį veidą (įpareigojantis statusas, įpareigojančios darbo pareigos, asmeniniai santykiai, pvz., kas yra vyriška, kas yra moteriška moteris, kaip ji (ne)turi elgtis pagal šeimos, visuomenės normas ir pan.). Jam/jai gėda dėl savęs, už save ir stengiasi būti toks/tokia, kokiais juos nori matyti kiti. Dėl šios priežasties jis/ji „užsideda“ apsauginę kaukę.

Apskritai oda psichosomatikoje atsakinga už asmenines ribas. Oda tampriai susijusi su nervine sistema ir ryškiausiai atspindi užspaustas emocijas bei išgyvenimus.

Oda – tai pats tikriausias veidrodis to, kas vyksta mūsų viduje, tai svarbiausias ir didžiausias organas, kuris atsakingas už mūsų apsaugines ribas su mus supančia aplinka.

Man labai svarbu paminėti, jog mūsų nervų sistema ir mūsų oda susiformavo iš vienos ir tos pačios stuktūros – ektodermos (šaltinis).

Taip, taip, taip būtent dėl šios priežasties, kai susinervuojama, susijaudinama pradedama krapštytis, draskytis, kasytis..

Oda parodo visas mūsų emocijas: ji rausta, bąla, šiurpuliukais nubėga, tai dar atrodo kaip „žąsies oda“, prakaituoja ir t.t. Visi mūsų vidiniai konfliktai iškarto pasireiškia odoje.

Oda mūsų vizitinė kortelė, ji parodo, kaip mes jaučiamės apie save, ką mes galvojame apie save, ką kalbame apie save. Todėl, kai paprašau kliento įvardinti, apibūdinti savo odą, daug išgirstu to, ką jie galvoja, kur kokius įsitikinimus turi apie save.

Mes nesame kūnas!

Mes nesame tik kūnas !!

Kol nenustosi kitaip mąstyti, tai taip ir suksies savo tame pačiame rate, tame pačiame loops'e.

Gausi vienus ir tuos pačius rezultatus („neveiksmingos procedūros, neveiksmingos net ir brangiausios kosmetinės priemonės“ ir t.t.), todėl visoje šioje situacijoje į pagalbą ateinu aš.

Ateinu padėti suvokti ir perprasti dalykus kitaip: kodėl vienaip ar kitaip vyksta biocheminiai procesai organizme ir tai atsiliepia odoje, kodėl vienos veikliosios medžiagos/ kosmetinės priemonės konkretų žmogų veikia vienaip, o kitą kitaip, kodėl, kas tinka vienam, visiškai netinka kitam ir t.t.

Padedu susidelioti ne tik odos priežiūros krepšelį (aktyvius ingredientus, kurie slopina uždegimą, mažiną nepageidaujamą simptomatiką, stimuliuoja apsaugines f-jas ir t.t.), bet ir mintis, emocijas (sukuriamos personalizuotos procedūrų programos, IQ chiromasažo sesijos, fiziniai, kvėpavimo pratimai ir t.t.).

Tokiu daugialypiu principu sėkmingai padedu išspręsti esamą odos problemą.

Juk pripažink, kai sunkią ir sudėtingą kelionę eini ne viena (-s), o su stipria ir kompetetinga komanda, daug greičiau, daug saugiau ir daug lengviau įveiki iškilusias kliūtis ir pasieki užsibrėžtą tikslą.

PSICHOSOMATINIAI ODOS SUSIRGIMAI

Šaltinis

Ichtiòzė [ichthyosis; gr. ichthys – žuvis] – žmogaus odos liga, kuriai būdingas epidermio ragėjimo sutrikimas dėl nenormalios ląstelių diferenciacijos ir metabolizmo. Būna įgimta ir įgyta ichtiozė. Skiriamos 4 įgimtos ichtiozės rūšys.

Nuolatinis odos sausumas ir oda atrodo lyg padengta žvynais.

Iš psichosomatinės pusės šis susirgimas saugo žmogų, neleidžia aplinkiniams matyti jo jautrumą, pažeidžiamumą, minkštumą. Oda gamina didelį kiekį ląstelių, kurios kaupiasi odos paviršiuje it plytos. Taip oda stato savo storesnį apsauginį sluoksnį nuo aplinkos.

Odos niežulys atsiranda pas žmogų, kuris kažko labai nori, trokšta, bet neleidžia sau tai realizuoti, nes bijo kažką tuom (realizavus) įskaudinti, nuvilti, iššaukti kitų nepasitenkinimą. Taip pat tai gali būti rodiklis, kad žmogus išgyvena nekantrumą, susierzinimą.

Kaip aš analizuoju, kurioje gyvenimo sferoje vyksta konkretūs išgyvenimai? Pati kūno sritis, kūno dalis, kurioje kyla niežulys, man pasako, pvz. rankose (duoti – imti principas) esantis niežulys sufleruoja, kad asmuo nepasitenkina asmeniniais pasiekimais, negeba priimti arba atiduoti meilės, šilumos;

Alkūnių srities niežulys nurodo, kad asmuo jaučiasi bejėgis kažką pakeisti savo gyvenime ir turi užspaustą vidinį pyktį ant aplinkinių, bando jiems kažką įrodyti, juos nubausti.

Taip pat atsižvelgiu, kurioje pusėje dominuoja niežulys: kairė – moteriška energija, dešinė – vyriška energija.

Ir vat štai tokiu nuodugniu, žingsnis po žingsnis po žingsnio analizės metodu, aš padedu „prisikasti“ iki priežasties židinio.

Odos raudonis (be uždegimo lydinčio niežulio ir skausmo) nurodo, jog žmogus bando atitikti visuomenės ir kitas nustatytas elgesio, mąstymo, kalbėjimo ir t.t. normas ir dėl to jaučiasi įkaitu savo paties pasirinktame vaidmenyje. Jis bijo neatitikti „tobulai vizijai“ ir nepateisinti kitų lūkesčių.

Būtent šis mano asmeninis odos susirgimas ir paskatino mane pradėti ieškoti gilesnio priežasties sprendimo, nes nei lazeris, nei impulsinės šviesos terapija, kurie mano veido raudonį nuramindavo maksimaliai keliom savaitėm, niekas nepadėjo, o odos būklė prastėjo, nors ir nesilankau dažnai pirtyse, nevartoju alkoholio, kasdieną nevalgau aštrių maisto produktų ir nedarau kitų dalykų, kurie sąlygoja ir provokuoja tokią raustančios odos būklę.

Nestandartinės priežastys reikalauja nestandaritnių sprendimo būdų, tad tai paskatino mane lįsti į tuos vandenis, kur nėra priimtina tradicinės medicinos normų/standartų, nors ir esu jos atstovė.

Būtent tai man padėjo sukurti savo autentišką grožio ir sveikatos priežiūros metodologiją, kuri tarpusavy apjungia tradicinę ir netradicinę mediciną, endobiogeniką, astrologiją, čakrų sistemą, tą pačią psichosomatiką, klasikinę bei klinikinę kosmetologiją, Reiki technikas, psichoanalizę (čia pasitarnauja mano du mano mylimiausi Jungas ir Freudas) ir visą tai, žiūrint iš paukščio skrydžio, man leidžia matyti kaip bendrą visumą, kaip viena tampriai susiję su kitu, neatsiejamai, nors žiūrint tiesiogiai ir „įrėmintai“, atrodo, kad tai visiškai tarpusavyje nesusiję dalykai, sapalionės kažkokios.

Bet atmink, mūsų, žmonių regėjimo galimybės labai ribotos, mes matome tik 40% regimojo spektro, o ką jau bekalbėti apie proto ribotumą ir jame esančius įsitikinimus, įsišaknijusias, primestas programas ir t.t.

Šaltinis

Psoriazė, dar vadinama žvyneline – tai paveldima lėtinė uždegiminė odos liga, sąlygota genetinių, aplinkinių ir imuninių veiksnių, pasireiškianti niežtinčiais bėrimas. Dažniausiai liga pažeidžia alkūnes, kelius, plaukuotąją galvos dalį, delnus, pėdas. Sparčiai ir gausiai gaminasi bei odos paviršiuje kaupiasi suragėjusios ląstelės, kurios pasireiškia intensyviu pleiskanojimu.

Kodėl taip vyksta psichosomatiniu lygmeniu? Tai nusako apie žmogaus didelį norą pasikeisti, pažodžiui tariant „nusiimti seną odą“ (dabar berašant prisiminiau turinti savo lauke asmenį, kuris serga psoriaze ir yra gimęs gyvatės metais – ar būna atsitiktinumas, kad gyvenimas turi tokį subtilų humoro jausmą? Ne! Atsitiktinumų ir sutapimų – nebūna, viskam yra sava priežastis, tik reikia jos ieškoti, kad ir „nestandartiniai būdais.“

Sergant žvyneline žmogui nekomfortiška būti savo dabartiniame pavidale, savo esamame vaidmenyje, jam atrodo, kad jo nepripažįsta arba neteisingai jį supranta/ vertina.

Kad galima būtų susitvarkyti su šia užspausta emocija, kuri pasireiškia odoje kaip žvynelinė, reikia priimti save tokiu (-a), koks/kokia esi ir kas esi. Su visom stiprybėm ir silpnybėm, su visom baimėm ir netobulumais. Pripažinti savo talentus ir privalumus.

Vienas paprasčiausias būdas tai padaryti, visų pirmą, save pamatyti iš šono. Kaip? Popieriaus lapuose, (per „AŠ ESU:“ principą) tiesiog išrašyti savo baimes, savo aistras, savo silpnybes, stiprybes ir visa kt. jau minėtą aukščiau. Būti šiame procese su savimi 100%, neskubant, nesiblaškant, kad ir kiek laiko tai užtruktų. Ir jau, kai regis nebėra minčių, tuomet atsitraukti, išeiti pasivaikščioti, užsiimti kita veikla. Po kurio laiko sugrįžti, lygiai taip pat, su maksimaliu atsidavimu „čia ir dabar“, viską garsiai perskaityti. Ne mintyse, o garsiai, kad pats/ pati save girdėtum. Kiekvienas sakomas teiginys turi prasidėti „AŠ ESU.“

O toliau jau prasidės visa gražioji misterija: pradėsi save stebėti ir pastebėti bei suprasti savo elgesio, minčių modelius, pradėsi suprasti, kodėl baigtinis rezultatas visad toks pat, patirsi kitus pojūčius, psichika persiprogramuos, o tada tai atsispindės ir odoje. Jeigu turėsi noro, gali parašyti man, pasipasakoti, pasidalinti savo patirtimi, o jeigu jausi, kad reikia mano pagalbos, drąsiai kreipkis, mielai padėsiu!

Vitligo arba dar vadinama Baltmė [lot. vitiligo – 'dedervinė'] – odos pigmentacijos sutrikimas.

Iš tradicinės medicinos, yra manoma, kad sutrikusi kepenų veikla gali sąlygoti šią odos ligą, nes kepenys labai glaudžiai koreliuoja su odos pigmentacija. Iš psichosomatinės pusės kepenyse sėdi užspaustas pyktis, agresija, tad pati liga, iš psichosomatinės pusės, nurodo, jog būta stipri psichologinė trauma dėl nepilnavertiškumo, dėl savivertės spragų ir noro izoliuotis nuo aplinkos.

Apie sutrikusios kepenų veiklos atspindį odoje esu labai ankščiau parašiusi straipsnį, tai palieku čia nuorodą.

Papilomos ir kiti odos dariniai – išorinio konflikto projekcijos. Žmogus gyvena savyje, pats save apgaudinėdamas. Jis/ji nepasitenkina esama situacija, nori grįžti į praeitį ir pakeisti dabartinių įvykių seką. Pastoviai gyvena nepasitenkime, pirmiausiai, savimi: tai per stora (-s), tai kreiva (-s), tai nepakankamai profesionali (-us) ir t.t.

Išanalizuosiu dažniausiai sutinkamą papilomų vietą – kaklą.

Atvejo analizė: moteris, dirbanti sausą ofisinį darbą, bet laisvu laiku tapanti gražiausius paveikslus, nes turi programą: „ant hobio pragyvenimui neužsidirbsi“ ir daugybines papilomas kaklo srityje.

Kaklas jungia žmogaus galvą su kūnu, t.y. kaklas jungia dvasinį ir fizinį – materialų pasaulį.

Fiziologiškai kaklas padeda mums pasukti galvą, tiesiogine ir perkeltine prasme, leidžia pamatyti situaciją iš skirtingų pusių, apsisukti, pamatyti, kas vyksta iš kairės ir dešinės, viršaus ir apačios.

Iš psichosomatinės pusės kaklas atsakingas už lankstumą situacijose: pasakyti, išsakyti, ką iš tikrųjų galvojame, jaučiame, ko iš tikrųjų norime, kai nerandamas balansas, (o dėl to ir nėra veiksmo) tarp: racionalaus, nuolat kritikuojančio, save menkinančio proto ir noro/ polėkio daryti „iš dūšios“.

Problemos susijusios su kaklu visuomet traktuojamos kaip spraga save realizuoti.

Jeigu turi aplinkoje asmenį, kuris turi papilomas kaklo srityje, paklausyk, ką jis/ji kalba apie tai, ką darysiąs, ir ar tai daro, bei, kaip jis/ji apie tai jaučiasi.

Aš galiu prisiekti, kad vat šitaip matant, daugiamačiu vaizdu, per daugelį skirtingų analizės filtrų, žmogų, pradžioje būna tik smagi pramoga, vėliau tai tampa naudingu „įrankiu“, kuris padeda suprasti save, suprasti kitą.

Iš šio suvokimo kyla atjauta ir meilė, nes supranti, kažkur net ir pateisini ir, kas svarbiausia, tu atleidi žmogui, nes nebevertini, o tiesiog priimi tą faktą, kad jis/ji kitaip dar nesugeba gyventi.

Po šito tave aplanko vidinė ramybė, nes tu sugebėjai paleisti.

Tuomet pastebi, kaip nurimsta tavo nervų sistema, susitvarko psichika, o su ja kartu ir ta išvaizda, kuri tavęs iki šiandienos nedžiugino veidrodyje.

Su meile ir rūpesčiu,